Gimęs ir augęs Kaune, Žaliakalnyje, plastikos chirurgas Rokas Bagdonas sakosi žinojęs, jog bus daktaru, jau trečioje klasėje. „Kai buvau trečioje klasėje, mūsų visų klausė, kuo būsi užaugęs, ir tam trečios klasės atestate prie pažymių knygelės, mano paties ranka yra įrašyta – daktaru.“
Medicinoje Rokas pradėjo dirbti dar būdamas mokykloje, 10-11 klasėje. Nors tuomet į skalpelį jis tik žiūrėjo iš sanitaro pozicijos, bet operacinės gyvenimą ir virtuvę pamėgo jau nuo tada. Tos pačios seselės, kurios pradžioje vaikydavo ir visko mokė jauną sanitarą, vėliau tapo jo pagalbininkėmis operacinėje. Negana to, jog nuo pat vaikystės Roką lydėjo tėvo – plaučių chirurgo, profesoriaus šešėlis, kuris padėjo nepasiduoti ilgais studijų metais. Laikui bėgant aplinkybės susiklostė taip, jog visa R.Bagdono aplinka ir šeima tai – tarsi didžiulis gydytojų susitikimas. Žmona Agnė – odos ligų gydytoja-rezidentė, uošviai – taip pat medikai. Tačiau, kaip pasakoja profesionalus plastikos chirurgas, medicina tikrai nebuvo priverstinis pasirinkimas, ar vien tik jo tėvo noras, kad sūnus sektų jo pėdom.
– Kodėl patraukė būtent plastinė chirurgija?
Mane taip pat žavėjo ir kardiochirurgija – įdomios, sudėtingos operacijos, neretai net ir gelbstinčios gyvybę. Tačiau iš prigimties esu pedantiškas žmogus, mėgstu grožį ir meną, mokykloje patiko geometrija. Visos minėtos savybės ir polinkiai – būtini mano pasirinktai specialybei. Gal ir genetikoje turiu šiek tiek polinkio į meną, nes mano mama menininkė, senelis skulptorius, o tėvas – chirurgas, tai kas daugiau, jei ne plastikos chirurgas, galėčiau būti aš.
– Estetinė ar rekonstrukcinė plastinė chirurgija – kas mieliau jums?
Kai tik baigiau mokslus, tai pirmoje vietoje buvo rekonstrukcinė chirurgija – sudėtingos ir ilgos mikrochiruginės operacijos, nudegę pacientai. Taip susisklostė aplinkybės, kad dabar didžiąją dalį operacijų sudaro estetinės, grožio operacijos. Man tai yra mieliau, arčiau širdies ir ne paslaptis – iš to gali pragyventi mano šeima. Būdamas jaunas, esu operavęs galybę sudėtingų traumų, dažnai budėdavau naktimis. Buvo taip, kad keletą metų paeiliui per Naujuosius metus budėjau, vasaromis taip pat nuolat dirbdavau savaitgaliais. Kaip sakoma – neparagavęs druskos, neįgysi gydytojo patirties bei chirurginių įgūdžių. Esu išties dėkingas savo kolegoms ir mokytojams iš Kauno klinikų. Ten buvo gera mokykla, tikra chirurgo kalvė.
– Ar tokiais atvejais nekildavo noras viską mesti ir imtis kažko, kas nereikalauja pusės gyvenimo mokslams ir praktikai?
– Žinoma, kildavo visokių minčių. Pradžioje buvo labai daug entuziazmo ir atsidavimo, bet kadangi tie mokslai be proto ilgi, tas entuziazmas spėja išgaruoti. Ypač kai aplinkui draugai, klasiokai jau turi gerus darbus, savo verslus, ar dirba direktoriais, o aš toliau studijuoju mediciną ir ne visuomet turiu pinigų kišenėje. Turėjau be galo gerą tėvą, kuris ne tik padėdavo ir palaikydavo mane, bet ir buvo geriausias draugas. Jis vis sakydavo, kad labai svarbu gyvenime turėti gerą ir mylimą specialybę, jei ją turėsi, darbas netaps našta ir tikrai pragyvensi iš to. Žinoma, kad viskas taip ir klostytųsi prireikė kokių 20 metų (juokiasi).
– Kas jums yra plastinė chirurgija?
Tai ir darbas, ir gyvenimo būdas, nes dalį savęs turiu atiduoti pacientams. Aš negaliu išėjęs iš darbo apie juos negalvoti. Man svarbu, kaip pasisekė operacija, ar pacientas nekraujuoja, ar nekarščiuoja, ar jis patenkintas operacijos rezultatu. Jei ne – ką padariau ne taip, kodėl įvyko kažkokia komplikacija. Ir nesvarbu kokia tai savaitės diena, turiu savaitgaliui planų su šeima ar ne – turiu važiuoti į ligoninę pas savo pacientus. Prieš atliekant naują, sudėtingesnę operaciją, tenka paskaityti literatūrą ir kartais naktimis prabudus apie tai pagalvoti. Dėl to svarbu mėgti savo darbą, nuolat tobulėti ir mylėti žmones, kitaip nebūčiau laimingas.
– Ar buvo taip, kad kažkokia operacija būtų praėjusi nesėkmingai ir kokios to priežastys?
Žinoma buvo. Kiekvienam žmogui būna dienų, kai nesiseka – ne išimtis ir gydytojui. Jų, nors ir mažai, bet vis tik pasitaiko. Kad ir kaip būtų skaudu, tiesiog neįmanoma numatyti visų komplikacijų ir jų išvengti. Komplikacijų neturi tik tas chirurgas, kuris neoperuoja. Todėl, kai pacientai ateina į konsultaciją ir klausia, kokios gali būti operacijos pasekmės, stengiuosi nuoširdžiai apie jas papasakoti, kartais net sutirštindamas spalvas. Kiekviena operacija yra rizika, kuri gali baigtis net mirtimi. Tačiau apie tai prakalbus, nė vienas pacientas dar neatsisakė. Visi galvoja, kad tas nelaimingas loterijos bilietas – ne jam.
– Ką galvojat, kai operuojat žmogų? Mes, moterys, turbūt kartais net vištos pagailim, ją mėsinėdamos, o kaip yra jums, kai ant stalo guli tikras, gyvas žmogus?
Operacijos metu stengiuosi galvoti tik apie techninius dalykus, negaliu per daug leistis į sentimentalumus. Mėgstu dirbti su patikimu anesteziologu, kuris padeda užtikrinti komfortą tiek pacientui, tiek man, kaip operuojančiam gydytojui. Kitokia situacija yra tada, kai pacientas operuojamas vietinėje nejautroje, tarkim atliekama ausų ar vokų operacija. Tada tikrai negali likti abejingas ir šaltas, nes labai svarbu, kaip jaučiasi pacientas, ar jam neskauda. Yra tekę operuoti ir artimą žmogų, tad galiu pasakyti, jog tuo metu jaučiamas perdėtas jautrumas ir atsakomybė. Tai nėra gerai, nes emocijos gali užgožti loginį mąstymą ir apsunkinti darbą. Iš prigimties esu pedantiškas žmogus, mėgstu grožį ir meną, mokykloje patiko geometrija. Visos minėtos savybės ir polinkiai – būtini mano pasirinktai specialybei. Gal ir genetikoje turiu šiek tiek polinkio į meną, nes mano mama menininkė, senelis skulptorius, o tėvas – chirurgas, tai kas daugiau, jei ne plastikos chirurgas, galėčiau būti aš.
– Ar sutinkat su teiginiu, kad estetinė plastinė chirurgija visada yra nebūtina?
Nesutinku. Pirmas ir pats svarbiausias dalykas mūsų darbe yra tai, kaip jaučiasi pats žmogus su savo turima problema, pvz. – kreiva nosimi. Tokią bėdą fiziškai taisyti tarsi ir nėra būtina, bet paciento emocinė – psichologinė būsena dėl esamos fizinės problemos jam tampa nebepakeliama ir sukelia būtinybę taisyti fizinę kreivos nosies problemą. Kitas pavyzdys galėtų būti moters krūtinė, kuri po gimdymo kardinaliai pasikeitė, subliuško ir ten neliko beveik nieko arba pilvo fiziniai pokyčiai po nėštumo. Abiem atvejais rekonstrukcija nėra gyvybiškai būtina, tačiau moteris dėl to gali kompleksuoti, ilgainiui atsiranda psichologinės problemos, bėdos namuose bei darbe. Pasitikėjimas savimi yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Jo netekus, plastinė operacija tampa būtinu sprendimu, kuris pakeičia ne tik požiūrį į save, bet ir gyvenimo kokybę, daro žmogų laimingesniu.
– Atsiliepimai jūsų internetinėje svetainėje yra tikrai nuoširdūs ir puikūs, ar yra buvę kažkokių labai įsimintinų asmeninių padėkų?
Žinoma, žmonės yra dėkingi kaskart, kai tampa laimingesni po operacijos. Kartą vyresnio amžiaus pacientė parašė man eilėraštį, kas tikrai labai pradžiugino. Atvirutės, gaunamos paštu, nustebina ir pamalonina daug labiau nei komentaras „Facebook“ puslapyje. Kartą pacientė po operacijos sakė, kad aš esu antras žmogus jos gyvenime po vyro. Tokie dalykai, žinoma, labai paglosto savimeilę ir tikrai įsimena, skatina tobulėti.
– Krūtų plastika – kokios pacientės nori šios operacijos ir kada patartina ją darytis?
Pacientės pačios įvairiausios. Vienas iš pavyzdžių – negimdžiusi mergina, per ateinančius metus planuojanti turėti vaikelį ir norinti pasididinti krūtis. Mano patarimas šiuo atveju buvo – tikrai ne! Daug protingiau pirmiausia pagimdyti ir tada galvoti apie operaciją, nes nėštumo metu ir po gimdymo krūtys labai pasikeičia, subliūkšta, praranda formą. Visada pabrėžiu pacientėms, jog jei operacija bus atlikta dar iki nėštumo, tai tikrai nereiškia, kad po gimdymo krūtys išliks tokios pačios. Su implantais ar be jų – nėštumas daro įtaką krūtinės išvaizdai. Kartais ateina jaunos, negimdžiusios merginos, sakydamos, jog nori gyventi čia ir dabar, apie vaikus dar negalvoja ir nori operacijos – tokiu atveju sakau: galime atlikti krūtų padidinimo operaciją, tačiau turite žinoti, kad vėliau, po gimdymo krūtinė gali pakeisti formą.
– Kuo skiriasi krūtų didinimas riebalais ir implantais. Kodėl galimi du didinimo variantai?
Šiai dienai chirurgijos pasaulyje vyrauja tokios tendencijos, kad, norint kažką padidinti, pakeisti kontūrus ar sumažinti raukšles – labai patariama naudoti savus audinius. Tam tikrais atvejais savų riebalų persodinimas į krūtis yra tikrai puiki išeitis, tai yra, kai: pacientė nori tik šiek tiek padidinti krūtis, ji nenori svetimų implantų arba yra įgimtas defektas – skirtingo dydžio krūtys. Riebalus galima paimti iš pacientės šlaunų, pilvo, ar kt. vietų tačiau prigyja tik apie 70% riebalų, o kiti ištirpsta. Taip padidintos krūtys atrodo natūraliau, tačiau minusas tas, jog vienu kartu ne visad įmanoma pasiekti norimą dydį. Neretai tokiais atvejais prireikia papildomų operacijų. Kalbant apie implantus, tai – nenatūralus svetimkūnis, kuris laikui einant apauga jungiamuoju audiniu. Implantus rekomenduojama keisti po 10 – 12 metų. Po tiek metų dažniausiai pasikeičia ir krūtinės forma, tad pacientės pageidauja korekcijos. Lyginant abi minėtas galimybes – didinimas implantais paprastesnis techniškai ir pati operacija trumpesnė. Tinkamai parinkus implantų formą ir dydį, galima iškart pasiekti norimą rezultatą. Tačiau pačio geriausio metodo nėra, kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trūkumų.
– O kaip dėl maitinimo krūtimi, ar yra kažkokia rizika tuo atžvilgiu jei atlikta krūtų didinimo operacija?
Jei implantas dedamas po krūties raumeniu ir pjūvis atliekamas po krūtine rizikos tikrai nėra, operacijos metu pieno liauka lieka nepažeista. Tačiau jei operacija atliekama per spenelį, tenka pažeisti pieno liauką. Tokiu atveju gali sutrikti spenelio jautrumas ir maitinimas taps apsunkintų.
– Kaip atliekama krūtų mažinimo operacija?
Priklausomai nuo krūtų dydžio ir norimo rezultato prieš operaciją yra atliekami detalūs matavimai, parenkamas metodas ir nupaišomi būsimi pjūviai ant odos. Operacijos metu pašalinamas norimas liaukos kiekis, spenelis pakeliamas į reikiamą padėtį. Priklausomai nuo krūtų dydžio, ne visada įmanoma išsaugoti spenelį, jis yra persodinamas kaip laisvas odos lopas. Žinoma sutrinka spenelių jautrumas, maža tikimybė, kad pacientė galės maitinti kūdikį. Dažnai šios operacijos yra atliekamos ne tik dėl estetinių sumetimų, bet ir dėl to, jog dėl krūtų dydžio pacientes vargina dideli nugaros ar pečių skausmai, iššutimai po krūtimis, sunku parinkti tinkamus drabužius. Turėjau vieną įsimintiną pacientę, kuri buvo aukšta, liekna, o krūtinė išties labai didelė ir, jos teigimu, jai labai trukdė gyventi, buvo sudėtinga parinkti drabužius, sportuoti. Su jos draugu bandėm atkalbėti nuo operacijos, juolab, kad mergina buvo negimdžiusi. Ji buvo labai atkakli, žinojo, ko nori, ir aš ją išoperavau, nors ir abejodamas, ar teisingai padariau. Po maždaug šešių metų ji pas mane vėl atvyko dėl kitos problemos, jau buvo ištekėjusi ir turėjo vaiką. Kai paklausiau ar nesigaili, kad pasirinko darytis krūtų mažinimo operaciją, sakė – tikrai tikrai ne. Teigė, jog yra labai patenkinta savo apsisprendimu ir atlikta operacija.
– Labiausiai nustebinęs paciento prašymas?
Atėjo kartą pas mane jauna pora – vyras su žmona. Aiškiai matėsi, kad jie yra iš tų porų, kur moteris ima iniciatyvą į savo rankas. Moteris sako: norėčiau šiek tiek nusisiurbti riebaliukus nuo šonų, pasidailinti apimtis, bet daktare, ar būtų galima padaryti taip, kad tuos mano nusiurbtus riebalus suleistumėt mano vyrui ir tokiu būdu padidintumėt jo varpą? Žinoma, toks prašymas ne tik nustebino, bet net šiek tiek prajuokino. Profesionaliai paaiškinau pacientei, jog svetimų riebalų persodinti niekaip neišeis, nes jie tiesiog neprigis, bet situacija buvo gana kurioziška. Dar buvo vienas prajuokinęs atvejis, kai vieną sekmadienio vakarą, apie 22 val., paskambino man telefonu vyras ir paklausė, ar galėčiau atlikti jam varpos tiesinimo operaciją. Matyt gulėjo lovoje, įdėmiai save apsižiūrėjo ir nutarė paskambinti daktarui paklausti, ar įmanoma išspręsti tokią problemą. Kaip sakoma – genys margas, o pasaulis dar margesnis. Žmonės skirtingi, tad ir pageidavimų atsiranda pačių įvairiausių. Vyrams grožio operacijas atliekame rečiau, tačiau tie, kurie operuojasi, yra didesni pedantai, pastebi kiekvieną milimetrą ar mato problemą, kurios net aš nepastebiu. Moterys, kurios ateina pas mane, dažniausiai labai gerai žino, ko nori ir yra lengviau joms padėti. Vis tik man pacientas – visada teisus ir jį stengiuosi priimti tokį, koks jis yra.
– Jei reikėtų rinktis, save mieliau vadintumėt gydytoju ar kūrėju?
Manau, kad gydytoju. Kūrėju, ar juo labiau Dievu, savęs nepavadinčiau. Yra toks šmaikštus, bet kartu ir labai teisingas posakis: Kuo skiriasi kardiochirurgas nuo Dievo? Tuo, kad Dievas niekada negalvojo, jog jis yra kardiochirurgas. O jeigu rimtai, kūrybos mūsų darbe tikrai netrūksta. Kiekvienas žmogus, kiekviena operacija yra skirtinga. Nėra vienos formulės, vieno tinkamo rakto kaip tinkamai atlikti operaciją. Mokslinėje literatūroje kiekviena operacija turi daugybę skirtingų metodikų. Kurią pasirinkti ir techniškai pritaikyti – tai jau yra kūryba ir menas.
– Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
Mano gyvenimo filosofija pasikeitė bėgant laikui. Anksčiau buvau didesnis maksimalistas, todėl net nepastebėjau, kaip prabėgo 10 metų. Skubėdamas prarandi gyvenimo džiaugsmą. Tik atšventęs 40-metį, supratau, jog visų pinigų neuždirbsiu. Geriau išoperuoti mažiau, bet kokybiškiau ir daugiau laiko bei dėmesio skirti kiekvienam pacientui. Pats taip pat nesu apdovanotas idealia sveikata, todėl privalau ja rūpintis. Pradėjau sportuoti ir galvoti, ką ir kada valgau. Alkoholio naudoju minimaliai ir nerūkau. Manau, jog po darbo žmogus turi sustoti, apsidairyti aplink save ir pasidžiaugti gyvenimu.
– Jei jau prabilom apie džiaugsmą, tai kokie yra jūsų gyvenimo džiaugsmai?
Šeima, hobis ir tikri draugai.
– Kaip atrodo gydytojo laisvalaikis, jei apskritai tokio turite?
Žinoma, turiu. Kas nemoka gerai pailsėti, tas negali ir daug dirbti. Žiemos sezonu jau daug metų iš eilės važiuoju į kalnus paslidinėti ir pabūti tik su vyriška kompanija. Manau kartais labai naudinga pabūti atskirai nuo šeimos ir palikti visus rūpesčius toli, atsiplėšti nuo namų ir darbo. Vasaros atostogos man geriausios Lietuvos pajūryje. Turiu tradiciją kiekvieną rytą važiuoti dviračiu prie jūros išsimaudyti. Taip pat mėgstu pasigalinėti prieš vėją su jėgos aitvaru. Su šeima, vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį, kelis kartus per metus išvažiuojam kažkur į šiltesnius kraštus. Kadangi turiu du mažus vaikus ir laukiam trečio, tai per šeimos atostogas jiems skiriu daugiausia dėmesio. Tačiau suspėju ir knygą paskaityti, ir pasinerti į povandeninį pasaulį pasižvalgyti. Namuose turiu akvariumą, auginu žuvytes. Taip pat turiu nemažą muzikos kolekciją, jei tik vaikai leidžia, mėgstu atsipalaiduoti klausydamas muzikos.
– Jūsų geriausios savybės?
Pareigingumas, tolerantiškumas ir diplomatija.
– Jei ne gydytoju, kuo kitu save matote gyvenime?
Lakūnu. Aviacija mane žavėjo nuo vaikystės. Įdomu, bet ir mano tėvui labai patiko lėktuvai. Esu bandęs laikyti lėktuvo šturvalą, buvau pradėjęs netgi kursus lankyti ir labai norėjau turėti nuosavą lėktuvą. Tačiau palaipsniui tas noras šiek tiek išblėso, nes dabar jau esu atsakingas ne tik už save, bet ir dar už tris (na, jau galima sakyti, keturis) žmones šalia savęs. – Taisyklės, kuriomis vadovaujatės gyvenime? – Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi. Ką bedarytum, svarbiausia yra nepakenkti žmogui ir stengtis gyvenime daryti kuo daugiau gerų darbų.
Susisiekti su gydytoju:
[wpforms id=”473″]
