GYDYTOJA AGNĖ BAGDONĖ: „Mes turime mokėti su laiku gražiai senti“

„Prisimenu, kad nuo mažų dienų, vaikystėje, eidavau su tėčiu į ligoninę, ir kai jis budėdavo, aš ligoninėje ir miegodavau. Užaugau ligoninėje, medicinoje ir tarp medikų“, – sako gydytoja dermatovenerologė Agnė Bagdonė, kartu su savo vyru plastikos chirurgu dr. Roku Bagdonu 2014-ųjų gruodį Klaipėdoje įkūrusi sveikatos ir grožio kliniką „Clinicus Klaipėda“.

Abiejų tėveliai buvo medikai. Tačiau šiandien žmoną ir vyrą sieja ne tik panaši biografija ir darbas savoje klinikoje – juos sieja ir keturi vaikai, pasaulį išvydę Agnei derinant rezidentūrą Kaune ir darbą Klaipėdoje.

– Ar čia buvo toks išankstinis jūsų planas – pratęsti šeimos tradiciją ir tapti medike?

– Aš labai gerai mokiausi, man visi dalykai sekėsi tiesiog puikiai, tačiau kai atėjo laikas stoti, dar tiksliai nežinojau, ką pasirinkti. Buvau surašiusi gal 20 skirtingų specialybių, bet pirmoje vietoje vis vien buvo medicina. Juk užaugau tarp medikų – manė tėvelis Vytautas buvo akušeris-ginekologas, mama Aldona – slaugytoja. Labai gerai prisimenu, kaip tėvai man sakė: „Tu kur nori, ten stok, tik mes nieko negalėsime patarti. Galėsime papasakoti tik tai, kaip yra medicinoje, kaip ją studijuoti ir po to dirbti.“

– O kaip pasirinkote dermatovenerologės specialybę?

– Į tuometinį Kauno medicinos universitetą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) įstojau be problemų, gerai išlaikiau egzaminus. Specialybę rinkausi jau universitete, po 6 metų bendrosios medicinos ir 1 metų internatūros. Irgi buvo keletas variantų. Man visada buvo įdomūs vaikai, svarsčiau apie pediatriją, bet tais internatūros metais Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje susitikau su Roku, kuris čia jau buvo plastikos chirurgas, ir pasirinkau jam artimą specialybę. Rokas sakė: „Bus giminingos specialybės – plastinė chirurgija ir dermatologija“, tad taip ir tapau dermatovenerologe.

– Tačiau esate ir estetinės medicinos specialistė…

– Į estetinę mediciną pradėjau gilintis rezidentūroje, kurios dalis praėjo Kaune, ir dalis – Klaipėdoje. Studijų metu estetinė medicina nebuvo dėstoma, ji net neįėjo į universiteto programą. Pati savarankiškai ja labai domėjausi – važinėdavau į seminarus, į kongresus. Per tą laiką pagimdžiau ir pradėjau auginti 4 vaikus – Pauliną, Joną, Mykolą ir Barborą.

– Kaip jūs viską suspėjote? Ir dirbti, ir mokytis, važinėti į seminarus, ir vaikus auginti? Kiti per visą gyvenimą tiek nepasiekia, kiek jūs per tuos kelerius metus…

– Reikėjo suspėti. Su paskutiniu vaiku pabaigiau ir rezidentūrą. Dirbau ir šeštadieniais, šventinėmis dienomis. Kai nereikėdavo eiti į klinikas Kaune, važiuodavau dirbti į Klaipėdą. Galima sakyti, tarp šitų dviejų miestų rezidentūros metais aš ir gyvenau. O 2014-ųjų pabaigoje jau įkūrėme savo kliniką.

– Kaip naujos veiklos pradžia – ar buvo sunku?

– Tikrai nebuvo taip, kad jaučiausi įmesta į nežinomą sritį. Ir ilgos studijos, ir patirtis rezidentūroje davė savo – per tą laiką pripranti prie ligonių, nėra nei baimės, nei sunkumo.

– Lyg ir giminingos sritys – plastinė chirurgija ir dermatologija. Tačiau skirtumų yra. Ar nesudėtinga juos derinti?

– Mes visada akcentuojame kompleksinį požiūrį į paciento problemas – nuo odos būklės iki gydymo metodo. Tu gali atlikti plastinę operaciją, bet nebus gero efekto, jeigu tavo oda serga. Jeigu oda serga, aš, kaip dermatologė, skiriu gydymą, po to ir atliekama plastinė operacija. Jeigu gydymo vaistais nereikia, pakanka kosmetologinio gydymo – tam mūsų klinikoje yra ir kosmetologė. Odos paruošimo pas kosmetologę dažnai reikia ir tokiu atveju, kai atlieku estetines procedūras. Jei matau, kad to negaliu – siunčiu pas Roką. Tai ir yra kompleksinis požiūris.

Man, kaip dermatologui, svarbu tai, kad žmogaus oda būtų sveika – tik tada gali daryti estetines procedūras. Pastaruoju metu pacientai mane labiau žino kaip estetinės medicinos specialistę, tačiau aš esu ir gydytoja dermatovenerologė – priimu ir gydau visus, turinčius odos susirgimų, kitaip sakant, tuos, kuriems nereikia estetinės medicinos paslaugų.

– Socialinių tinklų erdvėje apie jus galima rasti daug teigiamų atsiliepimų. Kaip sugebėjote įgyti pacientų pasitikėjimą?

– Turbūt vienas svarbiausių dalykų yra bendravimas. Dažnai koją kiša nesusikalbėjimas tarp gydytojo ir paciento, todėl bendravimui aš skiriu labai daug dėmesio – kartais procedūrą galėtum atlikti per 10 minučių, o aš užtrunku ir 30, ir 40 minučių, nes mes daug kalbame. Kartu su klientu susidėliojame visą gydymo planą, paaiškinu, ko jam tikėtis, kokios gali būti komplikacijos. Aišku, svarbus ir gydymo rezultatas. Kai tie visi dalykai yra, ateina ir žmonių pasitikėjimas, tada jie drąsiai tave, kaip specialistą, rekomenduoja kitiems.

– Ar žmonės, ateidami į sveikatos ir grožio kliniką, įsivaizduoja, ko jie nori?

– Šiai dienai internetas gali suteikti daug informacijos, todėl dalis moterų ateina labai  apsiskaičiusios ir tiksliai žinančios, ko joms reikia. Vis dėlto yra dalis ir tokių, kurios prisipažįsta: „Aš nieko neskaičiau, nieko nesidomėjau, viską noriu sužinoti iš jūsų, profesionalų, lūpų“, ir būtent tokiems žmonėms yra labai svarbus bendravimas, išaiškinimas, ko jiems laukti ir ko tikėtis.

Pasikartosiu – turi būti kompleksinis gydytojo požiūris. Štai ateina moteris ir sako: „Noriu susitvarkyti šitą raukšlę.“ Kalbėdamasi su ja išsiaiškini, kad ji ištisas dienas dirba įkritusi į kompiuterį, ir raukšlės atsidaro dėl žiūrėjimo į ekraną susiraukus. Tada tau tampa aišku, kur, ką ir kaip daryti. Toks anamnezės surinkimas yra svarbus, būtent dėl to aš daug ir kalbuosi su pacientais.

– Ar pasitaiko keistų pageidavimų?

– Keistų – ne, tačiau yra dalis moterų, kurios savo veide perdėtai ieško problemų. Pasiima veidrodį, sukinėja ir sako: „Pažiūrėkit, pažiūrėkit, matot?“ Taip, vienu ar kitu kampu pažiūrėjus, atsiradus tam tikriems šešėliams, kažkokia raukšlė matoma, bet… Būna, kad mandagiai palydžiu iš kabineto: „Dar tikrai ne laikas, dar nieko čia tvarkyti nereikia.“ Mes turime su laiku mokėti gražiai senti.

– Tad tai mitas, kad už pinigus estetinės medicinos specialistai pasiruošę patenkinti bet kokius klientų įgeidžius?

– Mes čia esame ne dėl pinigų. Norisi tiesiog padėti, ir padėti tiems, kuriems to iš tiesų reikia. Tikrai galite surasti tokių moterų, kurias išvariau iš kabineto ir nieko nedariau J Jeigu nematau problemos, aš jos ir nesprendžiu.

– Klinikos svetainėje gausu jūsų baigtų kursų pažymėjimų, įvairiausių diplomų ir kitokių raštų. Daug laiko skiriate papildomam tobulėjimui?

– Šiuolaikinė estetinė medicina labai sparčiai eina į priekį – vaistai, procedūros, technologijos, darbo priemonės, medžiagos tobulėja nesusakomu greičiu. Norint nuo tų naujovių neatsilikti tiesiog būtina stažuotis papildomai, bent 2-3 kartus per metus lankytis pas kolegas užsienyje, dalyvauti seminaruose, konferencijose.

– Grįžkime prie labiau asmeninių dalykų. Ar pažintis su Roku buvo tarnybinis romanas?

– Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje mes dirbome skirtinguose skyriuose, tad sunku pasakyti, ar tai – tarnybinis romanas. Tiesiog susipažinome, o toliau viskas vyko greitai – jau po 10 mėnesių įvyko vestuvės, po to gimė vaikai, atidarėme savo kliniką, ir joje kartu dirbame.

– Ar tie šeiminiai santykiai netrukdo darbiniams? Arba atvirkščiai – darbas šeimai…

– Tikrai ne J Maža to – mes dar ir namuose aptariame vieno ar kito paciento problemas, pakalbame, ką ir kaip galime išspręsti. Neužbraukiame to brūkšnio, kai peržengus per slenkstį pamirštami darbo reikalai. Netgi priešingai – mums tai yra pliusas. Rokas siunčia man savo pacientus, kai ko negali padaryti, aš – jam. Tiesa, pastaruoju metu jau nebedaliname pacientams savo asmeninių mobiliojo telefono numerių, tačiau jie mus vis vien susiranda – per „feisbuką“, „mesendžerį“. Ir mums tai netrukdo. Gal mes nesame pavargę nuo to darbo?

– Tarpusavio konfliktų darbe nekyla?

– Ne. Nebent dėl kabineto, nes mano – geresnis J

– Jūsų darbo diena – kokia ji? Nesate samdomi darbuotojai…

– Manipuliuojame laiku taip, kad užtektų ir vaikams, bet klientai – taip pat svarbu. Neretai jų turime ir iš užsienio, atvažiuoja žmonės po darbo valandų, savaitgalį, todėl dirbame ir tada.

– Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų medikai?

– Norėčiau… Kad turėtume kam palikti savo kliniką J Jeigu mūsų vaikai, kad ir ne visi, žengtų mūsų pėdomis, būtų gražus medikų dinastijos tęstinumas.

– O kokie planai dėl klinikos – gal esate numatę plėtrą?

– Dabartinės nedidelės klinikos atidarymas buvo lyg išbandymas, pažiūrėjimas, ką galime. Dabar matome, kad galime dirbti ir platesniu mastu. Jau yra projektuojama mūsų nauja klinika – ji turėtų įsikurti viename iš istorinių Klaipėdos pastatų – buvusioje spirito darykloje Šaulių gatvėje, priešais Koncertų salę. Tai jau turėtų būti didelė klinika – su operacinėmis, su didesniu kiekiu specialistų. Mes augame…